Kammi fantazijos kertelė

Sveiki visi taigi nusprendžiau rašyti knyga,kolkas ji be pavadinimo,štai prieš kelias sekundes baigta Įžanga,dėl rašybo klaidų atleiskit


Iš pažiūros mažytis miškelis. Turėtu būti ramus,tamsus ir... baisus,tačiau juo tvirtai ir kartu baimingai žingsniuoja keturi siluetai ir tik iš arčiau pažiūrėjus matosi jog tai vaikai.
-Mama mane užmuš,mama mane užmuš,mama mane...
-Liaukis žliumbias Mantai,-paniekinamai prunkšteli Luknė
-Nesijaudink ,tavo mama šiuo metu saldžiai miega,ji tikrai nepastebės jog tavęs nėra,-guodžiamai tarė Rusnė.
-Nutilkit visi,-šnipšteli Kajus.
-Jau geriau kalbėtis,-tylutėliai prataria Lukne ,tačiau vis dėlto užsičiaupia.
Toliau jie visi žingsniuja tylomis,tačiau nuo tylos viskas dar baisiau. Staiga Rusnė už kažko užkliūna
-Velnias,-tyliai nusikeikia. Manto prožektoriukas akimirksniu atsiduria prie tos vietos kur turėjo būti daiktas už kurio užkliuvo Rusnė.
-Štai,-tylutėliai choru visi prataria spoksodami į mažyte atrodo auksine rankenėle kuri regis auga iš žemės
Visi vienu metu atsiklaupia ir imasi apžiūrinėti rankenėle.
-Taigi kas ją patrauks?-pilnu baimės ,bet ir smalsumo balsu šnipšteli Mantas
-Visi kartu ,-Nusprendžia Rusnė.
-Gerai ,bet aš būsiu per vidurį jūsu ,okey?-Šypsodamasis prataria Mantas.
-Kai jau ne vienas tai ne baisu,-sukikena Luknė ,tačiau vis dėlto įleidžia Manta į vidurį tarp visų ir griebia už rankenėlės,jos pavyzdžiu paseka ir kiti.
-Vienas,du,trys ,traukiam!-pasigirsta keturi balsai ir ta pačia akimirka keturios rankos trūkteli rankenėle. Staiga iš prasivėrusios skylės plustelį kažko nesuvokiamo spindulys ir pataiko tiesiai į tą vietą kur turėtu būti Manto širdis
-Mantai!!!-Išgastingai sušunka trys balsai,tačiau Mantas jau nieko nebegali atsakyti...

-Vakar trečia valanda nakties Kaune mirė trylikos Metų paauglys Mantas Dolšeika įvykio aplinkybės labai neaiškios mačiusios ar kažką žinan...
Daugiau nespėjau nieko pamatyti ar išgirsti nes atėjo mama ir išjungusi televizorių atsistojo priešais
-Klausykit jei tėtis sėdi prie kompiuterio tai nors leiskit man pažiūrėt tele...-Nutilau per puse žodžio nes pirma tėtis atėjo čia ir taip pat atsistojo priešais,bei antrą abiejų veidai buvo tokie jog nežadėjo nieko gero.
Pirma man šovusi mintis buvo jog mama nėščia ,bet greitai teko ją išmesti iš galvos nes jei ji būtu nėščia tik man būtu liūdna... Poto pamaniau jog kas nutiko Sniegei,karštligiškai apsidairiau ieškodamas savo Šveicarų baltosios aviganės ir ačiū dievui ji gulėjo čia pat ,švelniai pakasęs jai paausį pagaliau prabilau:
-Kas nutiko?
-Na..,matai..,Mariau,-Mama atsikrenkštė.
-Mes išsikraustom,- šaltakraujiškai pabaigė tėtis.
-Ką?!-surėkiau taip jog šalia gulėjusi Sniegė pašoko,-Niekada!!-išrėkiau jiems į veidus ir nukurnėjau laiptais į savo kambarį,tiesiai prieš tėvų nosį užtrenkdamas duris.
Kai po valandos pagaliau įsileidau mama į kambarį ir paklausiau kodėl mes išsikraustom jos atsakymas skambėjo maždaug taip:
-Mums per sunku išlaikyti namą,beto radom puiku butą Kaune,-Pala,pala STOP Kaune?!! Jugi mes gyvenam Vilniui ,o dabar turėsiu kraustytis į Kauną?!!
Po šios žinios išvyjau mama iš kambario ir likusia dienos dalį kalbėjausi tik su Sniege. Ir dar kitą dieną,ir dar... Kai po savaitės išlindau iš savo kambario (jei iškilo klausimų dėl tuoleto ir valgio tai vonios kambario durys yra mano kambaryje ,o maistą mama man paduodavo ir aš tučtuojau vėl ją išvydavau) pastebėjau jog jau sukrauti krepšiai,jais buvo apkrautas visas kolidorius ir dar pusę kambario (per 14 gyvenimo metų vien man priklausė apie 10 iš krepšių) žinoma nutaikęs pirmą progą aš juos visu iškrauščiau ,o daiktus išmėčiau kur papuola ,to pasekmės : negalėjau įšeiti į lauką taigi su draugais teko atsisveikinti telefonu ,na bentjau kol jie vėl sukrovė krepšius prireikė dar apie savaitės ir kelių dienų ,kadangi rankioti ir rušiuoti daiktus daug sunkiau kai jie išmėtyti kur papuola negu kai tvarkingai padėti į savo vietas. Ir vis dėlto ,kad ir kaip spyriojausi buvau ištemtas iš kambario,pasodintas į mašiną ir išveštas...

-Pažvelk iškart susirasi draugų,-tarė mama.
Visiškai neturėjau jokio noro žiūrėti į tuos „draugus“ O tuo labiau klausyti mamos,tačiau vis dėlto pažvelgiau pro langą ir...nebegalėjau atitraukti akių. Tai buvo trys paaugliai,dvi merginos ir vaikinas apie 14-16 metų visi jie sėdėjo nugara į mane ant suoliuko. Tačiau man nereikėjo matyti jų veidų ,kad jie prikaustytu mano dėmėsį. Jų laikysena visai nepanašėjo į paauglių,buvo tiesi, tvirta ir... kažkas jų laikysenoje sakė jog jų pasitikėjimas savimi buvo išnykes. Viena mergina buvo labai liekna ir aukštoka labai šviesių beveik baltų plaukų,kita žemesnė irgi labai liekna taip pat šviesių ,bet jau einančiu į tamsumą plaukų,o vaikinas... Jis... buvo kažkuo panašus į mane. Panašūs juodi kaip derva plaukai ir labai šviesi oda ir šiaip kažkas jame man priminė mane. Galiausiai nusukau akis,kadangi mašina sustojo. Sukaupęs savo pykti staigiu judesiu atidariau dureles ir išlipau iš mašinos,tuomet vėl pažvelgiau paauglių pusėn ir nustėrau. Aukštoji mergina buvo į mane atsiskusi,jos mėlynos kaip dangus akys tyrinėjo mano veidą,jos oda buvo labai šviesi kaip ir plaukai, aš taip pat įsistebėlijau į ją,tai pastebėjusi ji nukreipė žvilgsnį į kažką man už nugaros,staiga jos akyse sužibo kažkokia kibirkštėlė ir ji vikriai peršokusi per suoliuko atkalte lengvu žingsneliu patraukė link manęs. Pasukau galvą ,kad matyčiau į ką ji žiūrėjo ir pamačiau sniege paskui mane išlipusia iš mašinos
-Ach,-pamaniau,-Dabar klausimas kokios ji veislės? Poto seks komplimentas Kokia ji graži! Tuomet vėl klausimas O koks jos vardas?, Per dvejus Sniegės gyvenimo metus jau viską išmokau atmintinai ir labai nustebau kai mergina pasielgė visiškai kitaip...
Pirmiausia ji priėjusi atsitūpė ir žvelgė Sniegei į akis visiškai nekreipdama dėmėsio į mane,tuomet mano nuostabai ji pratarė
-Tu labai graži Baltoji šveicarų aviganė,-tuomet dar akimirka žvelgusi jai į akis pridūrė,-Tikra Sniegė...
Man atvipo žandikaulis ir galiausiai neišlaikes prabilau
-Iš kur tu žinai jos vardą?
Mergina lėtu judesiu atsistojo ir atsisuko į mane ir vėl nustebau,kadangi jos akyse buvo sumišimas
- Juk ji balta ,o sniegas taip pat,-Nei nemirktėlėjusi pratarė,iš jos sakinio visiškai neatrodė jog ji sumišusi ,todėl pamaniau ,kad man pasivaideno ir pažvelgiau į kitus du paauglius,abu buvo atsisukia į mergina ir šypsojosi. Žemesnės merginos veidas buvo kažkoks pilnas gerumo ir šypsena buvo labai nuoširdi,o vaikino veidas buvo šaltokas ,tačiau taip pat gerų bruožu.
-Tai tu čia gyvensi?
Išgirdau merginos balsą ir pasisukau jos pusėn,norėjau atsikirsti kaip nors piktai ir atžariai ,bet neįstengiau
-Taip ,-patvirtinau,-gyvensiu,-ir nužvelgias daugiabutį atsidusau.
-Nesijaudink,-Nusišypsojo mergina,- ilgainiui tau čia patiks ,-Tuomet apsisuko ir grįžusi į savo vietą ant suoliuko ėmė kažką šnekėtis su kitais dviem,o aš apsisukau ir patraukiau į namą,paskui vyrukus kurie iš autobusiuko nešė mūsu krepšius į naujuosius namus.

Fainai aišku buvo gramatinių klaidų, bet fainai sukurta.
*Laukia tęsinio*

Dėkui tuojaus einu kurt trečio skyriaus ;)

jei nebutu klaidu, tada butu super

Fajnai, laukiu tesinio.

jauciu ir as kursiu knyga :D

-Trrrrrrrr,trrrrrrrr
Pabudau ir pažvelgiau į žadintuva,tuomet atsargiai lyg bijodamas išgąsdinti kokį žvėriuką atsisėdau lovoje ir apsidairiau nelaimigai ir garsiai atsidusęs vėl kritau į lovą.
-Tai ne košmaras,-pamaniau,-Tai tikra.
Netrukus išgirdau tylu bilsnojima į duris,iškart atpažinau tuos atsargius rankos judesius ir pamanęs jog blogiau jau nebebus šūktelėjau:
-Įeik mam,aš jau atsibudau.
Į kambarį įžengė mama ant padėklo buvo padėtas puodelis ir lėkštė su vafliais,net ir iš lovos kuri stovėjo kitam kambario kampe puikiai užuodžiau jog puodelyje yra karštas šokoladas,nenoromis šyptelėjau,karštas šokoladas ir vafliai ,va čia tai bent! Mama atsargiai priėjo prie lovos su padėklu,aš tuo metu atsisėdau ir leidau mamai padėti padėkla
-Labas rytas,-Maloniu ,švelniu ir kažkokiu atsiprašomu balsu pratarė ji.
-Ir tau labas,-Šiaip ne taip išspaudžiau šypsena.
-Klausyk ,aš pagalvojau...-Ji vėl pažvelgė atsiprašomu žvilgsniu,tačiau šįkart jame buvo matyti dar kažkas...-Gal nueitum į parduotuve? – Linksmai pabaigė ji.
Susimąsčiau,būtu visai neblogai vėl pamatyti tuos paauglius,ypač tą mergina
-Gerai,-pratariau,-O ką reiks nupirkti?
Rodos mama toks mano atsakymas nustebino,ji minutėlė žvelgė į mane taip jog atrodė tuoi išsižios,galiausiai prabilo:
-Na... Mums reikia pieno....
-Puiku,-šyptelėjau,- nupirksiu
-Puiku,-Plačiai nusišypsojo mama,-O dabar valgyk,-Akimis parodė į padėklą.
Šyptelėjau ir kibau į vaflius bei karšta šokoladą.
Išėjes iš laiptinės apsidairiau ir nelaimingas nuleidau akis,jų čia nebuvo... Nuleidęs galva pasukau už kampo kur mamos nurodymais buvo parduotuvė. Įėjes pasukau link šaldytuvu ir pagriebęs maišelį pieno pasukau prie kasos. Jau mokėjau pinigus kai juos pamačiau ,visi žingsniavo laisvai ir tvirtai vienu metu. Staiga mano akys susidūrė su žemesnės merginos žvilgsniu, ji švelniai kumštelėjo kitai merginai,toji pasisuko ir taip pat pasisuko į mane
-Ei,jaunuoli pasiimkite pieną ir užleiskite eile kitiems.
Atsisukau į kasininke ir sumišes nusišypsojau,tuomet pagriebiau pokelį ir patraukiau paskui paauglius kurie tuo metu jau ėjo iš parduotuvės. Jie visi pasuko už kampo,aš taip pat. Už kampo visi sustojo,o aš pasislepiau už kolonos,staiga prie jų visų lėtai lyg tempdamas laiką prįėjo milžiniškas šuo kažkiek panašus į dogą. Šuo buvo visas baltas ,tik ant kaktos turėjo juoda dėme panašia į žvaigžde. Jis sustojo ir įsistebėlėjo į paauglius,jo milžiniški nasrai prasišiepė ir iš gerklės pasigirdo tylus ,palaipsniui garsėjantis urzgimas.
-Taip,-Lyg iš niekur nieko laisvai pratarė mergina kuri anadien su manim šnekėjosi.
-Ne,-Vėl pratarė ir priversdama mane išsižioti ,gal ji kokia beprotė? Gal jie visi bepročiai? Tiesa,taip neatrodė anie du nebuvo taip nustebė kaip aš ,tačiau ir nestovėjo ramūs.
-Yra,turėtum jį užuosti,-Pašaipiai ir kartu pagarbiai pratarė mergina.
Gal ji rimtai beprotė? Kartais užeina kalbėjimo su gyvūnais priepoliai? Tačiau tas „turėtum jį užuosti“ Mane sutrikdė,gal ji mane matė? Mergina staiga pasipurtė lyg nukratyta šiurpo.
-Supratau ,-rimtai prataria ir šuo apsisukęs nubėgo.
Tuomet ji lyg nieko nebūtu įvyke čiupo už draugų rankų ir nusitempė juos paskui save.
Kai grįžau į kiemą jie visi sėdėjo ant suoliuko,jų veidai buvo kur kas linksmesni nei vakar ,staiga žemesnioji mergina atsisuko į mane ir švelniai šūktelėjo
-Ei,ateik.
Iš nuostabos įsitempes ir sutrikęs priėjau prie jų.
-Gal nori būti draugais?-Linksmai paklausė mergina
-Ži...noma,-suvapėjau.
-Tuomet puiku,- nusišypsojo ji,aš Luknė,ji,-Parodė pirštu į aukštensiają mergina kuri anadien mane užaklbino ir kuri kalbėjo su šunimi,nuo šio prisiminimo kuris įvyko ką tik suvirpėjau,-vardu Rusnė,o jis ,-parodė pirštu į vaikiną,-Kajus,o kuo tu vardu?
-Marius ,-Pratariau,-Malonu su visais susipažinti,-Šyptelėjau.
-Ir mums,-Šį kart prabilo auštenioji mergina ,kurios kaip žinia vardas Rusnė.
-Lauksim tavęs čia ryt apie... 12 valanda ,-Nusišypsojo Luknė.
-Okey,-pratariau.
-Na,o dabar iki,-nusišypsojo Luknė ir atsistojusi patraukė link antros laiptinės (aš gyvenu pirmoje) ,o paskui ją ir kiti.
Atsidusęs tvirčiau suėmės pieno pakelį kuris man davė šitiek nuotykiu patraukiau į namus.

paaaaaaaaatiko