Rašliava Mi~mės.

Knyga dar be pavadinimo, norėčiau jūsų komentarų ir kritikos. ačiū


Įžanga.

Smėlis. Aplinkui vien smėlis, besidriekiantis tūkstančius kilometrų. Svilinanti saulė ir tvoskiantis karštis. Aplinkui nėra jokios gyvybės, jokio augalėlio ar ko nors, kas primintų jog aš vis dar gyva. Tik smėlis. Ir mintys bei tikslai, kurių vedama aš nepalūžau.

1 skyrius.

Dykumoje esu jau penkta diena. Jau trečia diena suku tuos pačius ratus po tą patį birų geltoną smėlį. Ir kurgi ta Dykumų rožė? Esu pavesta surasti ją. Vien dėl kažkokios gėlės turiu kentėti skaisčią saulę, nepakeliama karštį ir didžiulę sausrą, kai man daug mielesnė tamsa, šaltis ir drėgmė.
- Ir kodėl aš taip aukojuosi?,- niurzgėjau sukdama bala žino kelintą ratą.- Dėl to, kad nepasirodyčiau silpna. Kad nesmukčiau seniūnų tarybos akyse. Grrr...., man taip nedaug trūksta, kad patekčiau į jų tarpą,- tik galvodama apie tai, kad tapsiu vieną iš seniūnų, tvėriau šias kančias. Tik vedama tos minties ieškojau tos prakeiktos Dykumų rožės, su kuria galėčiau patekti į požeminę Ostro karalystę.
Netrukus šias mintis pasiekė kitos. Jau temo. Naktį dykumose vėsu. Ir drėgna. Taip, naktis dykumoje man labai patiko. Bet būtent naktį dykumų rožė susiskleidžia ir pasislėpia smėlyje, tada jos neįmona rasti. Todėl turiu kęsti karštį dieną, o naktį aš nieko negaliu padaryti. Sustojau. Apsižvalgiusi pamačiau, kad čia bus pati ta vieta apsistoti nakčiai. Smėlio įduba, kurioje nesimatys manęs, taigi ir nebūsių užpulta. Nors man joks užpuolikas nebuvo pavojingas, bet mano ilsėjimosi valandomis aš noriu ilsėtis.
Numečiau kuprinę, ir pradėjau statyti palapinę. Baigusi apžiūrėjau savo darbą ir čiupusi kuprinę ikišau į ją ranką. Ilgai kuičiausi joje, numesdama kelis daiktus šalin, netyčia taip numečiau ir gertuvę su vandeniu. Niurzgėdama nuėjau jos pasiimti. Ir staiga sustingau. Jos čia nebuvo. Vietoj gertuvės čia žiojėjo juoda skylė.
Ne, čia kažkos pokštas. Juk negali būti taip, kad smėlio sluoksnis lygus vis keliems centimetrams? Įkišau ranką į tą skylę, ir ji kelis centimetrus trynusisi į smėlį, atsidūrė tuščioje erdvėje. Aiktelėjusi ištraukiau ranką iš skylės. Ir staiga šmekstelėjo mintis. Taip! Juk visai tikėtina, kad taip ir bus! Čiupusi kuprinę staigiai ten sumečiau kelis išbyrėjusius daiktus ir pribėgau prie tos skylės. Atsitūpusi apžiūrėjau ją. Taip, iškasti angą kad pratilpčiau man bus sunkoka. Pridėjau delnus prie skylės kraštų ir sumurmėjau kelis žodžius. Netrukus pakilo didžiulis vėjas išsklaidydamas smėlį. Neįtikėtina! Čia atsirado laiptai. Norėjau juos apžiūrėti atidžiau, bet nuojauta kuždėjo, kad turiu skubėti. Užsimetusi kuprinę ant peties pradėjau leistis laiptais žemyn. Buvau teisi. Už poros sekundžių smėlis vėl atsidūrė virš mano galvos. Šyptelėjau. Neblogai sugalvota. Niekam nė nekiltų mintis čia ieškoti.
Laiptai buvo gan statūs ir slidūs. Kojas dėliojau atsargiai, nes kitaip tikrai būčiau išsitėškusi. Čia buvo tamsu nors į akį durk, bet laiptus mačiau tik savo puikios regos dėka. Šioje patalpoje, ar laiptinėje, buvo šalta ir drėgna. Pasiilgau to. O kaipgi kitaip. Kuris tamsos padaras nepasiilgtų viso to po penkių dienų dykumoje? Leisdamasi laiptais galėjau ramiai viską apmąstyti, ką darysiu dabar ir vėliau.
Vis dar lipau. Nežinojau, kiek laiko leidžiuosi šiais laiptais, ir kiek giliai po žeme esu. Kojos nutirpo ir drebėjo vos išlaikydamos mane. Nepajėgiau blaiviai mąstyti, visas kūnas reikalavo poilsio. Juk nemiegojau visą parą. O gal ir ilgiau. Sustojau ir atsirėmiau į sieną. Užmerkiau akis ir pabandžiau lėtai ir giliai kvėpuoti. Įkvėpt – iškvėpt, įkvėpt – iškvėpt. Ritmingas kvėpavimas ramino ir leido ilsėtis sustingusiam kūnui, o šviežias oras mano plaučiuose leido smegenims vėl dirbti ir kūnas vėl prisipildė energijos. Dar stovėjau prie sienos, nors reikėjo eiti. Nuo sienos sklindanti vėsa, mano taip išsiilgta, atpalaidavo mano kūną, ir suteikė noro keliauti.
Netikėtai mano akių vokus pasiekė šviesa. Skaisti ir blyški raudona šviesa. Ji ryškėjo užliedama visą patalpą. Pakėliau vokus atidengdama akis, ir man net net teko prisimerkti ir prisidengti jas. Taip, raudona šviesa žeidė mano akis. Pažvelgiau į šviesos šaltinį. Jis man buvo matytas. Jis man labai priminė... Prisidengusi akis pradėjau artintis link jo. Neįtikėtina, bet man nulipus kelioms pakopomis žemyn, laptai pasibaigė. Pagaliau atsidūrusi ant lygaus paviršiaus pasijutau tvirčiau. Greitu žingsniu artėjau link šviesos šaltinio. Staiga džiaugsmingai sušukusi pašokau į orą.
-Taip! Pagaliau!- šūkčiojau.- Dykunų rožė! Aš ją radau!- džiaugiausi žiūrėdama į gėlę. Ir staiga man toptelėjo.
-Taip, žinoma!- plojau delnu sau per kaktą.- ir kaip aš to nesupratau anksčiau?- kalbėjausi su savimi. Aha, man tikrai pakriko nervai ir stogelis nuvažiavo. Bet nušvitus mano protui, visai tai nukrito antraeilį planą. Juk Ostro karalystė yra būtent čia. O Dykumų rožės nurodo kelią. Jei neklystu, man einant teisingu keliu, jų turėčiau pamatyti ir daugiau. Greitu ir tiksliu judesiu nuskyniau gėlės žiedą. Laikydama jį delne tarp pirštų, apsisžvalgiusi patraukiau keliu, kuriuo eiti kuždėjo nuojauta. O ji manęs dar niekada neapgavo.
Žengdama keliu vis gilyn į tamsą jaučiausi vis geriau. Taip visada jaučiamės artėdami prie vienos iš mūsų karalystės ar miesto. Ir tai, ir pakėlėse vis gausiau augančios rožės rodė, kad einu teisinga kryptimi.
Ėjau nežiūrėdama į kelią, o nukreipusi žvilgsnį į gėlė delne. Ji iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip paprasta raudona rožė, bet įsižiurėjęs geriau supranti, kad ji visiškai kitokia. Jos žiedlapiai buvo lyg iš trapaus stiklo. Iš gėlės vidaus sklido ryški raudona šviesa. Savo forma ji labiau priminė gvazdiką, nei rožę.Taip ilgokai žvilgsniu tyrinėdama rožę, staiga atsitrenkiau į sieną.
-Velnias, - tyliai nusikeikiau ir trindamasi kaktą žengtelėjau atgal. Pakėlusi akis net aiktelėjau iš nuostabos. Priešais mane buvo didžiulės, medinės dvivėrės durys. Ant abiejų buvo išraižyti dvigalviai šunys, jų galvos buvo atsuktos į vidurį, ir jie žvelgė vienas kitams į akis. Jų didžiuliai nasrai buvo prašiepti, o nagai įsirėžę į žemę, lyg jie ketintų kovoti. Pakerėta durų grožio, ilgai čia prastovėjau. Galiausiai atsitokėjusi supratau, ką saugo ar slepia šios durys. Už jų Ostro karalystė. Giliai įkvėpusi pravėriau jas, o jos garsiai sugirdždėjo, ir žengiau vidun.

2 skyrius.

-Jūs nesuprantat? Neatpažįstat manęs? Aš Shawney Le Delto Frevero,- piktu ir irzliu balsu aiškinau dirbančiai sekretorei, kuri neketino manęs įleisti.Pagaliau ji pakėlė akis nuo savo popierių ir pažvelgė į mane.
-Frevero?- ji gerokai nustebo išriesdama savo vieną dailiai išpešiotą antakį. Linktelėjau ir nekantriai pabarbenau nagais į stalą. Sekretorė išpūtė akis.
-At- at- atleiskit,- mikčiojo.- Prašau čia,- atsistojusi ji pribėgo prie ąžuolinių durų ir jas atidarė. Aš iškelta galvą praėjau pro sekretorę laikančia galvą nuleistą, ir įžengdama į kabinetą, prieš tai dar pašaipiu žvilgsniu perliejau ją. Man atsidūrus kabinete, už manęs užsivėrė durys.
Kabinete buvo rašomasis stalas nukrautas įvairiais popieriais. Čia stovėjo dvi kėdės ir maža sofutė, bei kavos stalelis. Prie sienos stovėjo pilna knygų lentyna, ir lentynos prigrūstos aplankų, popierių ir visokių segtuvų.
-Shawney,- pasigirdo balsas. Atsisukau į jo savininką.
-Derekai,- nusišypsojau broliui. Išskėstomis rankomis žengiau link jo. Apkabinus brolį, atsitraukiau ir nužvelgiau jį.
-O tu užaugai,- šyptelėjau. Derekas nusijuokė.
-Sėskis. Tikiuosi, nenuobodžiavai šią savaitę Ostre,- taip, aš jau savaitę čia.- Nepyk, kad negalėjom anksčiau susitikti. Dabar tiek daug darbų,- paskutinius žodžius jis ištarė su didžiuliu nuovargiu balse. Kalbėdamas jis atsisėdo ant kėdės už stalo. Pasekiau jo pavyzdžiu.
-Nieko, savaitė čia prabėgo greitai,- tariau sėsdamasi ant kitos kėdės.- O, kokie darbai?
-Tiesą sakant, dėl to ir ketinau tave pasikviesti. Bet man pranešė, kad tu jau kelyje. Bijojau, kad mūsų nerasi,- šyptelėjo. Nusijuokiau.
-Na jau. Man nėra neįveikiamų užduočių. Tai kokie tie darbai, reikalai?
-Hm...Iškilo problemų. Angelų sparčiai daugėja, bet kolkas jie neaplenkė mūsų,- Derekas atsistojo ir kalbėdamas vaikščiojo po kabinetą. Akimis sekiau jį.- Reikia kažką daryti. Šmėklos tuoj aplenks mus savo blogų darbų skaičiumi,- jis kalbėjo labai rimtai, bet aš jo klausiau, lyg jis kalbėtų apie savo atostogas. Pasiėmiau kažkokį stiklinį kubą nuo jo stalo ir pradėjau jį sukioti rankose, kojas užsikėliau ant stalo.
-Be to, vilkolakiai pasiūlė mums sutartį,- jis atsisuko į mane.- Tu visai nepasikeitei. Tau visos problemos – ne problemos,- susiraukęs pasakė. Aš pakėliau akis į brolį.
-O tu čia kalbėjai apie problemas? Man pasirodė, kad tai tik keli nesklandumai.
-Shawney, tai rimtos problemos. Jai padaugės angelų, padaugės gerų darbų. Jie visiškai nurungsmus. Šmėklos irgi nesnaudžia. Jų darbeliai tikrai nemenki. Ir nežinau, ką daryti su vilkolakiais.
-Gal tu pailsėk? Palik viską kelioms dienoms ir atsipūsk,- pasiūliau. Mano nuostabai, Derekas linktelėjo.
-Tu teisi,- atsiduso.- Man tikrai reikia poilsio. Persidirbau,-išspaudė šypsenėlę. Jis atsisėdo ir patogiai atsirėmė į kėdės atkaltę.
-Tai kaip reikalai Cerneryje?
-Kai iškeliavau, viskas buvo gerai. Per tiek laiko tikriausiai daug kas pasikeitė. Tiesa, atsirado daugiau žmonių. Oh, kai kurie demonai visiškai neatsargūs,- atsidusau. Tai, kad kai kurie mūsiškiai pasirodo žmonėms ir visai nesisaugo, mane erzina.
-Teisingai, tu jau dvi savaites nebuvai Cerneryje,- linktelėjo ir įsitaisė patogiau.- Tai kokia užduotį buvai gavusi?
-Turėjau rasti Dykumų rožę, ir su ja patekti čia,- vos šyptelėjau. Man labai nepatiko kalbėti apie mano užduotis. Net su broliu. Regis, jis to nepastebėjo.
-Hm... Seniūnų taryba?-išgirdau klausimą. Linktelėjau. Jis lėtai taip pat linktelėjo galvą.
-Aišku. Ką darysi dabar, kai įvykdei šią užduotį?
-Keliausiu į Empusą, seniūnų tarybos miestą,- pasakiau. Nors nemėgau atsiverti, bet broliu pasitikėti galėjau.-Ten turėčiau laikyti egzaminą, stojant į tarybą. Arba gausiu dar vieną užduotį,- pasakiau. Derekas nieko neatsakė. Tylėjo. Tylėjau ir aš.
-Labai nori patekti į tarybą.- galiausiai jis pertraukė spengiančią tylą. Jis ne klausė. Šįkart aį atsistojo ir vaikščiodama pirmyn ir atgal, bei išraiškingai mosuodama rankomis aiškinau jam:
-Derekai, man reikia patekti į tarybą. Įsivaizduojo, kas bus jei ten pateksiu? Aš būsiu vienintelė demonė, esanti taryboje, nes ją sudaro tik demonai. Pagaliau ir aš iki galo pasieksiu savo tikslą, kurio siekiu vos tik man tapus tikrąją demone, nuo mokyklos laikų. Derekai, tu – Ostro valdovas. Siekei to nuo vaikystės, kaip ir aš. Žinai, kiek daug man reiškia seniūnų tarybą. Žinau, jog tau nepatinka seniūnai, tu nemanai, kad visateisei, tu manai, kad jie tik apsimetėliai. Bet tu klysti, ir tai, ką tu manai apie seniūnus, yra tik kvaili tavo įsitikinimai, nes jie tavęs nepripažino. Štai kaip yra,- įsirėmiau rankomis į stalą priešais jį.- Bet tai nereiškia, kad reikia trukdyti man. Dėl to, ko tau neteko patirti. Pažiūrėk – jie tavęs nepripažino, bet tu vienos galingiausių demonų karalystės valdovas.
-Jie vis tiek manęs nepripažįsta,- susiraukė jis.
-Aš sakau, kad juos pakeisiu. Aš galiu juos įtikinti, jei tau nuo to bus lengviau. Tik prašau, suprask mane.
-Aš vistiek manau, kad tai bloga mintis,- šaltu it ledas balsu pasakė. Aš atsidusa ir atsitiesiau.
-gerai. Manyk ką nori. Man tavo nuomonė nesvarbi! Jau nebe,- pasakiau ir išėjau iš kabineto garsiai trinkdeldama durimis. Trinktelėjus durims, smalsus sekretorės žvilgsnis nukrypo į mane. Pažvelgiau jai į akis žudančiu žvilgsniu, ir ji pradėjo žiaugčioti griebdamasi už gerklės.
-Žmogus,- sumurmėjau sau ir nusukau nuo jos žvilgsnį. Ji pradėjo tankiai kvėpuoti, vis dar laykydamasi už gerklės. Praėjau pro ją, o ji mane nulydėjo baugščiu žvilgsniu. Jutau jį, kol pasukau už kampo.
Išėjusi iš pilies, patraukiau siauromis, požeminėmis Ostro gatvėmis. Gerai pažinojau miestą, tad nebijojau pasiklysti. Eidama šurmuliuojančiomis gatvėmis, mąsčiau apie brolio pasakytus žodžius. Jis – kvailys. Nieko nesuprantantis didelis kvailys. Grrr... Taip norėjau išsiplūsti garsiai, bet tada kas nors šioje gatvėje išgirdęs mane tikrai praneš tarybai, ir aš smegsiu jų akyse. Taip, norint patekti į tarybą reikia būt labiai santūriam, ir nesielgt taip, kaip aš dabar labai norėjau, viešoje vietoje. Grrr... Kiek daug taisyklių, įstatymų reikia laikytis, norint ten patekti!
Pagaliau parėjau į savo laikiną namą. Visada jame apsistoju, kai atvykstu čia. Jis buvo nedidelis, mažas namukas, su virtuve, miegamuoju, svetaine, darbo kambariu, vonios kambariu, valgomuoju ir prieškambariu. Nuėjau į miegamajį. Greitai į kuprinę įsimečiau kelis būtiniausius daiktus ir drabužius. Persirengiau. Atsistojau priešais veidrodį pasižiūrėti, kaip atrodau. Juk negalėjau tarybai pasirodyti susivėlusi ir neskalbtais drabužiais. Priešais mane išdygo aukšta, tamsiaplaukė mergina. Jos tiesūs, žvilgantys, tamsiai kaštoniniai plaukai krito jai ant pečių ir siekė juosmenį. Nenusakomos spalvos akys spindėjo, o jose šokčiojo žiburiukai. Dailūs veido bruožai puošė ją ir suteikė galingos, bei labiau subrendusios nei yra merginos įvaizdį. Atsidusau. Nužvelgiau savo aprangą. Atrodžiau kaip Narnijos princesė Liusė, plaukianti laivu į blogio salą. Arba kaip piratė. Tik be raiščio ant akies, kablio vietoj delno, ir be kardo rankose. Juosmenį veržė platus, elastingas diržas, už kurio buvo užkištas peilis. Atrodžiau neblogai.
Pasiėmiau Dykumų rožės žiedą į delną. Nuskyniau žiedlapį. Ant jo užlašinus demonų kraujo, gali patekti kur nori. Nagu staigiu judesiu perrėžiau savo delną. Apverčiau jį ir keli kraujo lašiukai užlašėjo ant žiedlapio. Ta pačia ranka sugniaužiau jį kumštyje. Kitoje rankoje laikiau rožę, o ant vieno peties kabėjo kuprinė. Reikėjo galvoti, kur pateksiu. Įsivaizdavau Empusą. Jo pastatus, gatves, pagrindinę pilį. Kambaryje pakilo didžiulis vėjas. Jis taršė mano plaukus ir apsivijo visą kūną. Pajutau džiugesį. Man buvo džiugu. Staiga trinktelėjo mano kambario durys, ir veidrodyje dar spėjau pamatyti išsiplėtusias iš siaubo Dereko akis, kai mane pasiglemžęs viesulas prarijo ir aš dingau iš čia.